cura e traduzioni di Andrej Maksimovič
Introduzione
Una notte furiosa è scesa in terra,
Così terribilmente estranea e irrequieta,
E fuori dalla finestra arranca una brezza errante,
E batte alla porta come un mendicante.
Ma non dovrò mai farla entrare,
Sbarrerò la porta con più tenacia –
Io, ricolmo di disordine, agognando qualcosa,
Annegando nella notte, penso
A questa terra e queste colline arate,
A queste casupole costruite con mura forti,
E agli uomini che passano di generazione in generazione –
Quegli uomini giovani, profeti.
Vedo i raccolti dorati della loro estate,
Vedo le notti mature di maggio,
Il campo dopo il raccolto, i semi che cadono liberi
E l’agonia di quegli uomini che creano.
Sono loro che turbinano nelle ombre della sera,
Facendosi chiari attraverso gesta e poteri,
E lentamente risorgono piano,
Risorgono attraverso di me…
ĮŽANGA
Į žemę piktas vakaras atėjo,
Toks baisiai svetimas ir neramus,
O ten už lango blaškosi klajoklis vėjas
Ir lyg keleivis beldžias į duris.
Bet aš vidun jo niekad neįleisiu,
Duris užversiu dar tampriau –
Aš pilnas nerimo, kažko pasilgęs baisiai,
Paskendęs vakaro rimty, mąstau
Apie šią žemę ir kalvas suartas,
Ir iš storų sienojų pastatytus šiuos namus,
Ir žmones einant iš kartos į kartą –
Tuos žmones jaunus, panašius.
Menu jų vasaros auksinį derlių,
Gegužės mėnesio naktis brandžias,
Laukus, priėjus pjūčiai, grūdą berlų
Ir kuriančių žmonių kančias.
Tai plazda jie šio vakaro šešėliuos,
Ryškėja mostai ir galia
Ir pamažu atgimsta vėlai,
Atgimsta vėlei per mane…
Seconda
So che in terra c’è una sola dimora,
Dove ora giunge un’aurora stupenda;
Là nella tenebra, nostalgici cantano i galli,
E i passi del contadino echeggiano attorno alla casa.
Mi inginocchio a terra, e ammiro,
Finché nella fragrante rugiada delle colline,
La mia testa vacilla.
Lì in lontananza, sono i campi
Dove solo la segale brilla,
Dove nessuna strada scorre
Fangosa.
Ascolto:
Da lontananze sfolgoranti,
Un dolce trillo mi imbeve i sensi.
E vedo: un pastore prega fra le spighe,
E soffia risalendo il fiume.
Come quelle acque furiose,
Serpeggiando tra foreste azzurre, boschi e paludi,
Quel trillo
Sfocia nel profondo del mio cuore.
Gioioso in preda all’estasi,
Odo una semplice canzone
Risvegliare campi e valli.
Dove fugge ora la tenebra,
Aizzandosi con le nebbie del suo fardello?
Ancora i pipistrelli si occultano sotto ai tetti,
Nella paura dell’aurora.
Ed io ancora me ne vado a ricordare la terra,
A bruciare nel fuoco delle visioni.
ANTORJI
Žinau, kad žemėje yra vieni namai,
Kuriems dabar ateina rytas nuostabus,
Ten ilgesingai gieda prietemoj gaidžiai,
Ir ūkininko žingsniai aidi ten aplink namus.
Pasilenkiu prie žemės ir stebiu,
Kol rytmečio rasoj sudrėkusių kalvų kvepėjime
Apsvaigsta man galva.
Tenai toli yra laikų,
Kur auga vien rugiai šviesių spalvų.
Kur triukšmo gatvių purvinų
Nėra.
Įsisklausau:
Iš ten, kur šviečia vaiskios tolumos,
Saldus traliavimas atklysta į mane.
Ir aš matau: piemuo tarp pirštų meldą laiko
Ir pučia eidamas aukštyn upe.
Ir taip tarytum toji upė nerami,
Vingiuojanti tarp girių mėlynų, raistų ir pelkių,
Tasai raliavimas
Ligi širdies gelmių giliausių smelkias.
Aš laimės svaiguly jaučiu,
Kaip meldo paprasta daina
Pažadina iš miego slėnius ir laukus.
Išeina kažin kur nakties tamsa,
Ir kelias su miglom jos liūdesys sunkus.
Vėl slepias po stogais šikšnosparniai juodi,
Pabūgę rytmečio šviesos.
O aš einu vėl žemės ilgesy
Regėjimų liepsna liepsnot.
Terza
Un mattino, passeggiando lungo il frutteto abbandonato,
Sbirciai oltre lo steccato,
E scorsi sullo stagno le ombre della notte svanita,
Che turbinavano come uccelli dalle ali ferite;
E sul ramo del melo, china sull’acqua,
Una sciarpa, appesa credo in tempi lontani,
Che turbinava nella brezza del mattino.
Le fronde scintillavano tra i fiori bianchi, dove dormono le api
Canticchiando come campane lontane…
E non appena il ricordo si levò dalla foschia,
Capii che era la sciarpa della nonna, morta da tempo.
Un abbaglio dei campi natii, cresimati dalla pace mattutina,
Quando pregavano inginocchiati al cospetto del sole!
E dal fuoco della visione, la nonna! raggiante come una sposa,
Che emergeva dal silenzio dell’antico frutteto,
Danzando leggera nella terra odorosa,
Con gli occhi limpidi come profondi laghi di montagna.
Attinse dell’acqua al ruscello,
E si rinfrescò la fronte e le labbra.
Poi, con un gesto ardito, benedisse i campi,
E cullata nel tepore della sciarpa,
Svanì nel cielo lontano, dove due nuvole
Bianche bianche, parevano barchette nel mare.
Oggi, ogni volta che passeggio lungo il frutteto,
Lungo lo stagno dove cresce la ranina,
Lì dove le ombre del passato turbinano come uccelli feriti,
La vedo! la vedo sempre, raggiante come una sposa,
Che leggera esce dal cancelletto,
Con i suoi occhi blu, limpidi come profondi laghi di montagna.
Oggi, quando il cuore si accascia come un pellegrino nel deserto,
Quando il desiderio si spegne come una farfalla al tramonto,
Io sento quell’acqua fresca sulle labbra,
Che gocciola dalle sue dita,
Sul mio viso rivolto al paradiso.
TREČIOJI
Kai vieną rytą, eidamas pro seną ir apleistą sodą,
Per statinius vidun pasižiūrėjau,
Tenai virš tvenkinio praėjusios nakties šešėliai tingūs
Lyg paukščiai pašautais sparnais plazdėjo,
Ir vandenin palinkusios obels šakoj, matyt, seniai jau padžiauta skara
Pleveno ryto vėjuj.
Kutai mirgėjo tarp baltų žiedų, kuriuos mieguistos bitės
Varpeliais tolimais dūzgeno…
Atsiminimai lyg iš ūkanų iškilo, pagalvojus,
Jog tai skara seniai jau mirusios senolės mano.
Aš pažvelgiau į tėviškės laukus, dar rytmečio tyloj paskendusius,
Kai jie prieš saulę tekančią suklaupę meldėsi tyliai,
Ir šviesiame regėjime mačiau jaunosios rūbuose senolę skaisčią
Iš seno sodo vienumos pakylant.
Jinai lengvučiais žingsniais pasikėlė eit per žemę kvepiančią,
Jos akys buvo skaisčios lyg kalnuos du ežerėliai gilūs.
Priėjo ji upelį ir ranka vandens pasėmė,
Šaltais šaltais lašais suvilgė kaktą, lūpas,
Paskui drąsiu mostu laukus palaimino
Ir vėl, pečius šilton skaron susupus,
Nuklydo ji tolyn, kur tolimam danguj du debesėliai
Balti balti lyg jūroj du maži laiveliai supos.
Dabar, kada einu pro seną, statiniais aptvertą sodą,
Kur tvenkinys niūrus, žaliais maurais užžėlęs,
Tenai, kur lyg tie paukščiai pašautais sparnais
Plevena praeities šešėliai,
Aš vis matau, matau aš ją jaunosios rūbais.
Jinai lengvučiais žingsniais pro vartus išeina vėlei:
Jos akys tokios skaisčios mėlynos tarsi kalnuos du gilūs ežerėliai.
Dabar, kada širdis lyg tas keleivis, tyrų smėlyje suklupęs,
Kada svajonės lyg silpni drugeliai prieblandoje paklydę miršta,
Dažnai jaučiu gaivinančius lašus ant lūpų lašant
Nuo jos į dangų iškeltų ekstazėj prištų.